Šią savaitę į mane kreipėsi portalo LRT.LT korespondentė Raimonda Mikalčiūtė – Urbonė. Po tragedijos Tauragėje, kai per fizinio ugdymo pamoką netikėtai mirė mokinė, buvo paprašyta pasidalinti patirtimi apie padėtį mūsų mokykloje: „Norėčiau Jus pakalbinti apie mokinių fizinę sveikatą – pakalbinti Jus rekomendavo ŠMSM kolegos, minėjo, jog esate aktyvus bendruomenės narys, besidomintis naujovėmis, keliantis problemas ir jas sprendžiantis“. 

Dažnai tenka girdėti, jog ši mokinių karta fiziškai neaktyvi, dėl to juos vargina įvairios su tuo susijusios sveikatos problemos. Ką matote Jūs, kaip kūno kultūros (FIZINIO UGDYMO) mokytojas? Kokios sveikatos būklės ir fizinio pasirengimo vaikai ateina sportuoti?

Dabartinė Z karta yra labai mobili ir nemėgsta rutinos, trokšta asmeninės laisvės, siekia karjeros, asmeninio tobulėjimo ir pasižymi stipria orientacija į save. Tačiau pasakyti, kad šie vaikai nemėgsta ir nevertina fizinio aktyvumo, būtų klaida. Mokykloje dirbu su 140 mokinių (8 klasėmis). Buvo vykdyta apklausa pateikiant teiginį „Fizinio ugdymo pamoka man yra tarp penkių labiausiai patinkančių ir mėgstamų pamokų“. 116 mokinių atsakė „Taip“, 24 – „Ne“. Taigi, teigti, kad vaikai nemėgsta ir nenori būti fiziškai aktyvūs, negalima. Tačiau mokyklose labai daug kas priklauso nuo fizinio ugdymo mokytojo, jo profesionalumo, meilės savo darbui, motyvacijos. Jeigu „dega“ mokytojas, jis uždega ir vaikus.

Taip, vaikų fizinis pajėgumas nuolat prastėja. Mokykloje kasmet organizuojame vaikų fizinio pasirengimo vertinimą pagal ŠMSM pateiktas rekomendacijas. Realybė tokia – kuo aukštesnė klasė, tuo fizinis pajėgumas ir fizinis aktyvumas mažėja (ypač merginų). Tačiau nėra tas velnias toks baisus, kokį jį bandoma nupiešti... Mokykloje sukūrėme puikias sportavimui sąlygas, gabiausius vaikus kviečiame į sporto mokyklos grupes, organizuojame sporto stovyklas, skatiname geriausius, aktyviausius, ieškome talentų. Lietuvoje daug inicijuojamų sporto projektų, kuriuose mokykla dalyvauja. Vaikai (gal kartais ir ne savo noru) tampa įvairių veiklų dalyviais, neretai atranda save visai kitokioje amplua. Progimnazija yra „Sveikos mokyklos“, „Olimpinės kartos“, „Ladygolo“, „Playmakers“ ir kitų projektų dalyvė. Vykdome neformaliojo švietimo programą „Merginų futbolo plėtra“, mokykloje veikia mokinių sporto klubas „Flamingas“, neformaliojo švietimo sporto būreliai. Visos šios iniciatyvos ir įtraukia vaikus į aktyvų fizinį gyvenimą ir tikrai gerina jų sveikatą.

Gal galite paaiškinti, kokia tvarka galioja mokyklose dėl sveikatos pažymėjimų. Pvz., jei juose nurodyta, kad vaikas turi sveikatos problemų ir dėl jų negali sportuoti (arba jam reikia sportuoti mažesniu krūviu). Kas tokiu atveju – mokytojas, ugdymo įstaiga nustato tą krūvį, kuris būtų tinkamas ir nekenktų vaiko sveikatai? O gal yra ŠMSM gairės ir jomis vadovaujatės?

Įsigaliojusi sveikatos pažymėjimų tvarka mokyklose sukėlė tikrą chaosą. Mokytojas ne tik neturi teisės pamatyti pažymėjimą, bet net negali paklausti, su kokiomis sveikatos problemomis susiduria vaikas. Visa atsakomybė ir pasitikėjimas perkeltas ant tėvų pečių. Gydytojai rašo (galbūt) rekomendacijas dėl krūvių ir jų intensyvumo, tačiau juos gali matyti e.sveikatoje tik tėvai. Retas kuris iš jų informuoja fizinio ugdymo mokytojus. Mano darbovietėje senokai nebėra „atleistų“ vaikų, sėdinčių ant suolelio ir „maigančių“ telefonus. Tokiems vaikams siūlome alternatyvias veiklas, kurios nereikalauja didelio fizinio aktyvumo – stalo tenisas, biliardas, smiginis, šaškės, sporto literatūra, projektinė veikla, pagalba mokytojui organizuojant pamoką. O nustatant krūvius vadovaujamės ne ŠMSM gairėmis, o abipusio pasitikėjimo ir supratimo principu – „Atlieku ką galiu, kiek galiu, stengiuosi padaryti pažangą, būti fiziškai aktyviu“.

Ar šiuo atveju Jums, kaip mokytojui, netrūksta aiškumo? Kodėl trūksta/ kodėl netrūksta?

Šiuo atveju ne tik, kad trūksta – jo NĖRA! Sveikata – brangiausias žmogaus turtas. Gerai, kai visi sveiki ir laimingi. Tačiau mums – fizinio ugdymo mokytojams, treneriams – privalu žinoti apie atvejus, susijusius su vaikų sveikatos problemomis. Suprantu, kaip svarbu asmens duomenų apsauga, privatumas... Tačiau Tauragės atvejis rodo, kad mokytojai vaikšto „peilio ašmenimis“. Kiek dar turi nutikti tokių baisių atvejų... Nuoširdi užuojauta mergaitės tėvams, artimiesiems ir ... mokytojui. Ne paslaptis ir vaikų manipuliavimas sveikatos dalykais. Na, norisi šiandien patinginiauti... Ir ateina mokinys su savo nuostata ir teiginiu – „Aš šiandien nedarysiu pamokos, mane mama atleido 2 savaites“. Ir juokinga, ir verkti norisi... Labai svarbu pasitikėti mokiniu, tėvais, tačiau ir čia yra gyvenimas, ir visko jame pasitaiko... Kaip atskirti pelus nuo grūdų??? Taip ir žaidžiamas gyvenimo žaidimas „Katinas ir pelė“ – kuris kurį apgaus. Deja, toks mūsų mentalitetas dar labai gyvas (ypač mokyklose).

Ar daug savo pamokose turite vaikų, kurie turi sveikatos problemų ir negali pilnai sportuoti? Ar jų daugėja? Kokias priežastis matote?

Mokykloje mokosi 246 vaikai. Aš dirbu su 140. Su likusiais dirba pradinių klasių mokytojos. Tik 1 mokinys yra specialiosios fizinio pajėgumo grupės (iš 140). Visi kiti yra pagrindinės fizinio pajėgumo grupės mokiniai. Tačiau pastebimas ypač didėjantis vaikų, turinčių antsvorį, skaičius. To priežastis – mityba ir fizinis aktyvumas, skaitmeninė era. Tikrai manau, kad prie to prisideda ir genetika. Tačiau šiems vaikams užduotys diferencijuojamos, stengiuosi pritaikyti pagal jų galimybes. Kas seniai buvote mokykloje, nueikite į ją pertraukų metu... Kartais net tenka pajuokauti: „Vaikai, turbūt Lietuvos Prezidentas per pertrauką eitų koridoriumi, ir jūs su juo net nepasisveikintumėte, nes, paprasčiausiai, jūs jo nematytumėte“... VISI „SĖDI“ TELEFONUOSE...Ypač paskutiniais metais Lietuvoje susirūpinta vaikų mityba. Mokyklų valgyklos pastatytos „ant pirštų galų“ – tik sveika, visavertė mityba! Tačiau kitoje kelio pusėje – „Kebabų“ kepyklėlė... Ir visas valstybės rūpestis jaunaisiais šalies piliečiais nueina perniek.

Praėjusią savaitę Tauragėje per sporto pamoką mokykloje mirė mergaitė. Vyksta tyrimas, kuris ir atsakys, kokia buvo mirties priežastis. Viena iš galimų versijų – kad mergaitės tėvai nepristatė į mokyklą vaiko sveikatos pažymos, todėl mokytojai nežinojo, kad ji negali sportuoti pilnu krūviu, bet ragino ją tai daryti. Ar Jūsų darbo metais yra buvę atvejų, kai neturite tikslių žinių apie mokinio sveikatos būklę? Kaip tai veikia Jūsų darbą? Kodėl pedagogams svarbu turėti visą (pilną) informaciją apie moksleivių sveikatą? Ar dabartinė sistema (kai sveikatos pažymos – tėvų atsakomybė) veikia? O gal ją reikėtų tobulinti?

Mokytojai gyvena tokiu rėžimu – jeigu nesiskundžia, reiškia sveikas! Apie tikslias žinias apie mokinių sveikatą tenka tik pasvajoti. Mes jų visai neturime ir neturime teisės apie tai sužinoti. Tik tėvų atsakingumas ir pareigingumas mus ir gelbėja. Paskutinis atvejis mokykloje: vasario 21 dieną mokykloje vyko atvirų durų diena. Mokytojai laisvu nuo darbo laiku 3 valandas buvo mokykloje ir laukė tėvelių su jiems kylančiais klausimais. Nustebau (kaip fizinio ugdymo mokytojas), nes sulaukiau ir aš tėvų dėmesio. Net 8!!! (ankstesniais metais sulaukdavau 1-2) Vasaris jaubaigiasi!!! Kur jūs, gerbiami tėveliai, buvote rugsėjo – sausio mėnesiais? Praėjo beveik pusė metų… Ir visi, kaip susitarę, atvyko mane informuoti, kad jų vaikas turi sveikatos problemų, kad negali atlikti vienos ar kitos užduoties. Dabar galvoju ir bijau, kad Tauragės atvejis bet kada ir bet kurioje mokykloje gali pasikartoti kiekvieną dieną... 

P.S. Tokie mano pamąstymai ir patyrimai... Labai tikiuosi, kad situacija eis į gerąją pusę. Tačiau, kiek bebus sukurta įvairių įstatymų, nutarimų, potvarkių ar aprašų, nepakeis gyvenimiško supratimo ir patirties, kaip reikėtų pasielgti konkrečioje situacijoje.

Su geriausiais linkėjimais vaikams ir kolegoms,

Šiaulių rajono Kuršėnų Daugėlių progimnazijos fizinio ugdymo mokytojas Romualdas Juodis